Tėvas pagal grafiką: Juozo Liesio patarimas išsiskyrusiam draugui
Publikuota: 2018-06-03 12:55
Skyrybos apverčia ne tik dviejų žmonių gyvenimą, bet ir tų, kurie gimė iš kažkada buvusios meilės. Tėvo dienos proga žinomi vyrai papasakojo, kaip po skyrybų lipdo savo bendravimą su atžalomis.
Išgirdęs klausimą, ar jam reikšminga Tėvo diena, atlikėjas Juozas LIESIS (44) šypsosi: „Taip – 365 dienas per metus.“ Dėl susitikimų su vaikais – Meile (10) ir Rojumi Juozu (8) – vyras su buvusia žmona Egle Skrolyte sutaria draugiškai.
„Bet, kiek matau visų mūsų gyvenimuose, nesvarbu, mes išsiskyrę ar gyvenantys kartu, būna dienų, kad nors batą graužk, – nesusikalbam, ir viskas. Tačiau manau, kad dabartiniai santykiai su vaikų mama yra adekvatūs ir nekomplikuoti“, – sako Juozas.
Pasidžiaukite savo Meile ir Rojumi Juozu – kokie jie?
Smalsūs, dūkstantys, nenulaikomi, nuolat ieškantys bendravimo, kartais sergantys, pavargę, įskaudinti. Labai įvairūs. Meilę džiugina gimnastika, dailė, ukulelės, gamtos pažinimo pamokos, ji skaito įvairiausius žurnalus apie gamtą, mokslą ir istoriją. Rojui Juozui draugai, bibleidai, „Minecraft“ ir futbolas yra didžiausias džiaugsmas. Bet jiems labai faina ir būti kartu. Tada ginčijasi, šoka, paišo, stato, žaidžia. Pešasi. Štai tomis akimirkos su Liesiukų duetu man būna sunkoka. Nežinau, ką daryti, kad iš bejėgiškumo nerėkčiau.
Kaip šį ugningą duetą papildote jūs?
Vaikus matau pagal aiškų grafiką. Tad, jei mūsų susitikimo metu yra treniruotė ar koks būrelis, mano misija – padėti. Taip nutiko, kad Rojaus Juozo mėgstamo futbolo treniruotės vyksta tėvadieniais. Todėl ir mane šis nuostabus sportas įtraukė. Po treniruočių paspardom kamuolį, tiksliau – aš pastoviu vartuose, kol sūnus į juos spardo.
Dukros repeticijų, treniruočių nematau, tai gal mergytei truputį lengviau. Turiu nerealizuotą „trenerio talentą“ – nuolatos komentuoju tai, ką matau. Kartais net sūnui kantrybė trūksta. Tada pasispraudęs po pažastim „žinių bagažą“ spūdinu šonan permąstyti gyvenimo.
Jei nėra treniruočių, gaminame mišraines, sumuštinius, kartu valgome. Labai brangios man tos akimirkos. Prisijuokiam. Mėgstame žodinius žaidimus – rimuojame, iš paskirų raidžių dėliojame žodžius, kuriame pasakas.
Skyrybos vis pakrebždena širdį?
Išsiskyriau seniai – gal jau kokie aštuoneri metai praėjo. Atsimenu, kad sūnui net vienų nebuvo. Dukra kūdikystėje mane matė daugiau. Dabar yra, kaip yra. Manau, kad pripratome, susigyvenome. Nebe taip principingai su Egle žiūrime į grafiką, tad, didžiuliam ilgesiui užpuolus, atvažiuoju pas vaikus į mokyklą. Apsikabinam. Paplepam.
Ar vaikai jaučia skyrybų pasekmes? Baiminuosi dėl to, nerimauju, gal kartais net paranojiškai bandau įžiūrėti pasekmes. Mes, tėvai, pasikalbame apie tai. Paieškome sprendimų. Stengiamės apsaugoti vaikus. Tačiau dabar žinoti, ką jaučia vaikai dėl tėvų skyrybų ir kaip jas išgyvena, aš negaliu. Kol kas ir pats nejaučiu, kad bandyčiau ką nors kompensuoti. Jei vėliau tai paaiškės, bus gerų pokalbių temų su vaikais.
Ir kartu gyvenantys tėvai graužiasi, kad skiria per mažai laiko vaikams, o gyvenant atskirai galbūt kyla dar didesnė pobjaurių jausmų maišalynė?
Įvairiausi jausmai būdingi kiekvienam, kas gyvas. Išsiskyrę – ne išimtis. Vaikų ilgesys, atrodytų, neišdalintos meilės jiems perteklius, bendro laiko poreikis ir viso to negalėjimas turėti, kai norisi, kelia pyktį, nusivylimą. Tačiau dabar yra taip ir kitaip nebus. Kažkada vaizduotė „kaip galėjo būti, kaip turėtų būti“ buvo svarbesnė už tikrovę. Dabar net pasidžiaugiu, kad be jokių bėdų galiu naktį žaisti fulę, garsiai žiūrėti kokį finalą, eiti į kiną ar miestą. Juk ir tėvas pagal grafiką gali gyventi! (Juokiasi.)
Ką šiandien patartumėte besiskiriančiam bičiuliui ir patekusiam į situaciją, kai antroji pusė diktuoja sąlygas, kada matytis su vaikais, gal net manipuliuoja?
Mylėti, tikėti, atvirauti. Visada.
