Aurelija ir Dovilė: „Palauksime, kol Lietuvai nušvis protas ir bus galima ramiai susituokti“
Publikuota: 2022-05-29 12:30
Jos abi turi sveiką humoro jausmą ir apskritai labai sveiką požiūrį į pasaulį. Aurelija Paunksnė Ignotė (36) – Anglų kalbos studijos savininkė ir vaikų stovyklų organizatorė, šiame versle sėkmingai besisukanti jau trylika metų. Dovilė Ignotė Paunksnė (36) – vieno iš studijos filialų vadovė ir pardavimo specialistė. Jos yra sužadėtinės, kurios mielai taptų žmonomis, jei tik Lietuva leistų. Neleidžia, bet Aurelija ir Dovilė dėl to plaukų nesirauna – kantrybės jos turi, o gyvenimas ir be to gražus.
Būdamos gana jaunos jau esate nemažai pasiekusios: trylika metų gyvuojanti įmonė, penki filialai Vilniuje ir Kaune, nuosavos stovyklavietės skirtingose Lietuvos vietose...
Dovilė: Visa tai sukūrė ir pastatė Aurelija, o mano didžiausias pasiekimas – kad prieš beveik ketverius metus ją sutikau ir tapau jos gyvenimo ramsčiu (juokiasi).
Aurelija: Aš nuo mažens buvau versli, pamenu, vaikystėje per ekskursiją klasiokams autobuse pardavinėjau tuščias „Tik tac“ dėžutes, mokykloje leidau žurnalą. Rašyti man visada patiko, bet pinigai patiko dar labiau: atrodė labai svarbu jų turėti. Esu kilusi iš skurdžios šeimos: kad pigiau prasimaitintume, tekdavo net kaulų nuovirus virti, būdavo tikrai striuka. Gal todėl užaugau su mintimi, kad privalau prasimušti – kito kelio nėra.
Dovilė: Būna, su Aurelija kalbamės apie vaikystę: „Prisimeni kepsus?“ – „Ne.“ – „O „Tetrį“?“ – „Neturėjau tokio...“ Ji net tamagočio neturėjo, įsivaizduojate? Ir man taip keista – tikrai nemaniau, kad esu iš turtingos šeimos!
Aurelija: O aš nesupratau, kad esu neturtinga, – tik vyresnė ėmiau tai suvokti. Bet mano vaikystės šeima buvo tikrai graži ir gerai mane išauklėjo. Tai buvo trys moterys: močiutė ant savo pečių laikė buitį, teta prižiūrėjo, kad gerai mokyčiausi, o mama viskuo rūpinosi.
Gyvenome ne pačiame draugiškiausiame Klaipėdos rajone, pilname skustų berniukų, – gal todėl skusti žmonės man iki šiol gražūs. Tėčio beveik nepažįstu: jis mus paliko, kai buvau trejų. Kažkada netyčia sutikau jį Klaipėdoje, o daugiau nieko negirdėjau iki tada, kai prieš porą metų jis išdygo ir pradėjo man skambinėti.
Nes tapote sėkminga verslininke...
Aurelija: Nežinau, ką buvo sumanęs, bet tuomet, savo nelaimei, jis feisbuke kažką negražiai pakomentavo apie LGBT. Parašiau jam tik vieną žodį: „Rimtai?“ – ir daugiau nebeatsiliepiau į skambučius. Ilgai maniau, kad jis man nekelia absoliučiai jokių emocijų, bet kai palankai psichoterapiją, supranti, kad visgi daug kas ateina iš vaikystės.
