Meilei amžius nerūpi: žavingos vestuvės Jakiškių dvare – 79-erių Stefanija ištekėjo už 76-erių Povilo
Publikuota: 2021-08-15 19:04
Kai skambinau prašyti interviu, jaunavedžiai kaip tik ruošėsi eiti kopinėti medų. „Tik lietus pradėjo lyti, todėl teko atidėti bitininkystės darbus“, – praėjus kelioms dienoms po vestuvių linksmai buvo nusiteikę jaunieji. Joniškio rajone esančio Jakiškių dvaro savinininkės Meilės Zaleckienės mama 79-erių Stefanija Skirmantienė po metų draugystės savo ranką ir širdį atidavė išrinktajam – 76-erių Povilui Karitonui ir po santuokos pasirinko Karitonės pavardę.
Aštuntą dešimtį bebaigiantys jaunavedžiai pažįstami nuo seno: iš to paties krašto, visuomenininkai, todėl žinojo vienas kitą iš tolo.
„Aš daug metų vadovavau Pagyvenusių žmonių asociacijos Joniškio skyriui, Povilas – netoli Joniškio esančio Satkūnų kaimelio bendruomenei. Bendri renginiai, išvykos, susitikimai, kelionės – dažnai matydavome vienas kitą“, – portalui Žmonės.lt pasakoja Stefanija.
Žmonai antrina Povilas: „Stefutę pažinojau dar nuo tų laikų, kai jos šviesaus atminimo vyras dirbo pas mus Satkūnų kultūros namų meno vadovu. Mano šviesaus atminimo žmona buvo tų kultūros namų direktorė. Pažinojome jų šeimą, jie – mūsų. Nors tada jokio ypatingo bendravimo nebuvo – tik kultūrinis, visuomeninis.“
Pradinių klasių mokytoja dirbusios Stefanijos ir atsakingas darbų vadovu pareigas elektros įmonėje daug metų turėjusio Povilo gyvenimai susiklostė nelengvai – abu liko našliai: Stefanija anksti – vos penkiasdešimties metų būdama, o Povilas – prieš septynerius metus, jis iki mirties slaugė žmoną, pakirstą insultų.
Manau, vyriškai pasielgiau. Man nėra baisesnio žodžio nei „sugyventinis“ ar „sugyventinė“.
Du našliai atidžiau vienas į kitą paželgė ir pora tapo tik prieš metus. O tuoktis buvo Povilo iniciatyva: „Manau, vyriškai pasielgiau. Man nėra baisesnio žodžio nei „sugyventinis“ ar „sugyventinė“. Todėl Stefutei pasiūliau: „Gal galėtume būti vyras ir žmona?“ Ji su mielu noru priėmė mano pasūlymą. Sužadėtiniais pabuvome trumpai – kelis mėnesius, kol nusikalėme žiedus pas vietinį auksakalį joniškietį, kol suderinome santuokos datą su netoliese esančio Gruzdžių miestelio klebonu Donatu Klimašausku ir su Stefutės dukra Meile – kada į jos dvarą galėtų pakviesti svečius.“
Jaunavedžių artimieji tik džiaugėsi tokiu, kaip visi vadina, Stefutės ir Poviliuko sprendimu. Stefanijos dukra – Jakiškių dvaro šeimininkė Meilė Zaleckienė sako, kad ištekinti mamą ir dar sulaukusią tokio garbingo amžiaus, vaikams ir anūkams pasirodė labai gražus, svarbus reikalas.
Ši meilė, atrasta tokiame amžiuje, mums visiems yra pavyzdys ir stebuklas.
Stefanijos anūkė Ieva drauge su močiute rinko medžiagą jos nuotakos suknelei, derino labiausiai tinkantį modelį. Su jos patarimais bei pagalba ir Povilas rinkosi vestuvinį kostiumą. Buvo pasirūpinta ir dvaro puošyba šventei, ir linksmomis tradicijomis – juk tokio gražaus amžiaus jaunavedžių Jakiškių dvaras dar nebuvo matęs.
„Mūsų mamytė yra stebuklas! Niekada gyvenime mūsų su broliu nėra barusi, auklėjusi grubiai ar neteisingai, todėl visą gyvenimą mums, ką mamytė nusprendžia, yra šventa. Kai ji pasakė, kad išteka už Povilo, mes iš džiaugsmo net rankomis suplojome, – prisipažįsta Meilė. – Kaip gera, kad mamytė atrado žmogų, taip stipriai ją mylintį, kad daugiau net svajoti negalėtum! Ta jų meilė, atrasta tokiame amžiuje, mums visiems yra pavyzdys ir stebuklas. Matome, kaip Poviliukas mamytę apsikabina, kaip džiaugiasi būdamas šalia jos. Jie visur kartu, viską kartu – sulipę kaip magnetai. Mamytė kažkam yra prisipažinusi: „Manęs niekas taip gyvenime nemylėjo, kaip Povilas.“ Tai ar mes, vaikai ir anūkai, galėtume būti prieš?! Mums tik džiugu, kai žmonės tokiame amžiuje atranda vienas kitą, yra laimingi. Kad ne senatve skundžiasi, o gyvenimu džiaugiasi!“
Nors ir Stefanija, ir Povilas turi be galo daug draugų bei bičiulių, bet visų pakviesti į vestuves būtų buvę neįmanoma, todėl nuspręsta švęsti tik artimųjų rate – su vaikais, anūkais ir proanūkiais. Parvažiavusius iš bažnyčios jaunuosius su armonika ir dainomis „Oi, laukiam laukiam, mes svetelių laukiam...“ pasitiko Stefanijos sūnus – gydytojas ir muzikantas Gytis Skirmantas.
Mamytė yra prisipažinusi: „Manęs niekas taip gyvenime nemylėjo, kaip Povilas.“ Tai ar mes, vaikai ir anūkai, galėtume būti prieš?!
„Aš gailėjausi tik vieno, kad mamytė pamiršo nuotakos puokštę mesti – gal būčiau aš pagavusi ir ištekėjusi už mylimo vyro, su kuriuo jau trisdešimt metų kartu esame. Juk kaip parodė mamos istorija – meilei ir vestuvėms amžius visai nesvarbus“, – įsitikinusi dvaro šeimininkė Meilė.
Vestuvinėmis nuotaikomis tebegyvena ir patys jaunavedžiai: iki šiol plaukia sveikinimai iš draugų ir bičiulių. Pagyvenusių žmonių šokių kolektyvo „Giedruma“, kurį pati Stefanija prieš penkerius metus įkūrė ir kur su Povilu dabar šoka, nariai surašė vieną gražiausių palinkėjimų: „O dviese juk geriau. Ir saulė šviečia maloniau. Ir gėlės žydi daug skaisčiau. Bet... Dviese juk sunkiau. Gyventi reikia jau už du. Kentėt ir džiaugtis vėl kartu. O dviese juk geriau... Gyvenimas yra nuostabiausia pasaulyje pasaka ir didžiausias įkvėpimo šaltinis, todėl kurkite ir dalinkitės stebuklais.“
Stefanija ir Povilas prisipažįsta, kad gyvenimas, kai turi su kuo jį dalintis, tampa ypatingai gražus ir stebuklingas.
„Didelis dalykas atrasti savo žmogų, su kuriuo sutampa požiūriai į daug dalykų, sutampa net norai. Vienas pagalvoja, kitas jau, žiūrėk, tai siūlo, – portalui Žmonės.lt pasakoja Povilas. – Antra santarvės šeimoje paslaptis: darbų nereikia dalintis ir skirstytis – mes visus darbus darome kartu. Kadangi aš daug metų bitininkauju, esu Joniškio rajono bitinininkų draugijos pirmininkas, rūpinuosi visais bitinininkų reikalais, tai net ir čia man Stefutė tapo didžiausia pagalbininke. Viską atidžiai suskaičiuoja, sužiūri, drauge pas bites eina, nors anksčiau su bitėmis nėra turėjusi jokių reikalų. Dabar mes – visur drauge.“
Trečia gražios santuokos paslaptis, pasak jaunavedžių, kasdienybėje nepamiršti, ką pasižadėjai prie altoriaus: meilę, ištikimybę ir pagarbą vienas kitam.
Stefanijos ir Povilo vestuvių fotoakimirkos:
