Nematyti kadrai iš choreografės Ievos Jackevičiūtės vestuvių: neeilinės apeigos ir išskirtiniai drabužiai
Publikuota: 2020-10-02 10:55
Prisipažinsiu, net nežinojau, kokia pavarde dabar Ievą pristatyti, – per pastaruosius dešimt metų nuo tada, kai davė pirmą gyvenime interviu žurnalui „Žmonės“, jos pavardė ir šeimyninė padėtis keitėsi bent dukart. Šokio pedagogės, aktorės, režisierės, teatro „No Shoes“ įkūrėjos Ievos Jackevičiūtės (41) gyvenime vėl permainos: ant rankų – dešimties mėnesių dukrytė Upė Saulė, o šalia – sunkius laikus padėjęs įveikti penkiolika metų jaunesnis aktorius Raimondas Klezys (26), su kuriuo ką tik pagal senąsias lietuvių apeigas sumainyti žiedai ir ištarti meilės įžadai.
Kaip judu susipažinote?
Ieva: Mus profesija ir suvedė. Kartu kūrėme ir tebekuriame spektaklius vaikams ir jaunimui. Jau ketveri metai bendrą namų židinį kūrename. Būnant tokios profesijos paprastai nėra laiko į pasimatymus vaikščioti, todėl natūralu, kad draugystės ir simpatijos mezgasi bendruose darbuose. Mano dar ir situacija sudėtinga buvo – su dviem mažais vaikais, tad į pasimatymus išvis nebuvo laiko bėgioti.
Susitikome per patį sunkumų piką.
Raimondas: Apie Ievą gal ir anksčiau buvau girdėjęs, nors televizoriaus nelabai žiūriu. Be to, mano interesų ratas buvo kitas. Žinojau tik, kad buvo televizijos žvaigždė. O pradėję kartu repetuoti, vis daugiau ėmėme kalbėtis, juoktis – kažkaip lengvai viskas ėjosi. Ir kuo toliau, tuo įdomiau darėsi, tuo labiau norėjosi būti kartu. Sunku rasti žmogų, su kuriuo būtų lengva gyventi.
Ieva: Sakyčiau, dabar taip lengva todėl, kad susitikome per patį sunkumų piką. Man tuo metu buvo sunku visomis prasmėmis: buvo tik ką iširusi šeima, materialiniai sunkumai tokie, kad niekam nelinkėčiau, namas – už milžinišką paskolą, vaikai dar visai mažiukai: Adijai buvo ketveri, Jonui – vos metukai, dirbti negaliu, nes vaikų palikti nėra su kuo... Buvau visiškoje duobėje. O tuomet atsirado Raimondas ir pasakė: padėsiu tau iš tos duobės išsikapstyti.
Prisipažinsiu, jaučiausi taip klaikiai, kad nei tikėti dar kuo nors norėjosi, nei naujų santykių kurti. Ir dar – amžiaus skirtumas tikrai nemažas... Buvo visai nelogiška į tai veltis. Bet kažkaip viskas taip greitai ir organiškai rutuliojosi, kad nebuvo kada stabčioti ir galvoti – verta ar neverta, ilgam čia ar trumpam. Raimondas atlaikė sunkiausią išbandymą: juk gavo nuotaką su palikimu – iškart visą šeimą (juokiasi).
Ne visi nori auginti svetimus vaikus – per didelė atsakomybė.
Raimondas: Sakyčiau, kad dauguma nenori. Ypač – jauni žmonės. Buvo draugų, kurie atvirai sakė: „Gal čia viskas ir gerai... bet ar tau patinka? Ar tikrai nori taip gyventi?“ Noriu. Taip susidėliojo gyvenimas ir, jei esu laimingas su tuo, ką gavau, vadinasi, man gerai. Dabar auginti trečią vaiką – vienas juokas. Jaučiuosi per ketverius metus perėjęs nemažai lygių – jau kokį trečią pasiekiau. O tai – kur kas lengviau, nei pradėti nuo pirmojo (juokiasi).
Ieva: Čia, matyt, dar ir prigimtiniai dalykai – Raimis ne tik baigęs teatro ir kino pedagogikos bakalauro studijas, bet yra ir pedagogas iš pašaukimo. Dabar kartu kuriame spektaklius vaikams: vos jis pasirodo scenoje ar salėje, visi puola prie jo, lipa, nori būti šalia. Pavyzdžiui, kai buvo karantinas, namie Adiją ir Joną ne aš mokiau, o Raimis sėdėjo prie kompiuterio, knygų, nes jam patiko. Aš daug metų dėsčiau Edukologijos universitete, todėl gal ir daugiau pedagoginės patirties turiu, bet pastebiu, kad vis dažniau Raimio klausiu, kaip vienu ar kitu atveju reikėtų elgtis, – jis žino daugiau atsakymų iš nuojautos.
O kaip įveikėte penkiolikos metų amžiaus skirtumo trukdį?
Ieva: Dabar jau aš galiu filosofuodama sakyti, kad savo gyvenimo juodraščio nerašysiu ir nekreipsiu dėmesio, kas ką sako ar apie mane galvoja. Bet pradžioje protas tikrai trukdė – per daug analizavo skaičius, vertino situaciją.
Raimondas: Va, kai įvardija skaičius, tikrai: oho... Meluotume, jei sakytume, kad nebuvo minčių ir kalbų apie tai. Bet kai būni kartu, nustoji apie tai galvoti. Mano draugams, kuriems maždaug apie trisdešimt, nė minčių nekyla, kad Ieva – svetima, nepritampa, kad jau toks didelis mūsų amžiaus skirtumas, jog net skiriasi matymas, mąstymas ir požiūris.
Ieva: Aš visą gyvenimą bendravau su jaunesniais žmonėmis, tokia buvo mano aplinka – kūrėjų, menininkų, studentų. Ir turiu labai daug jaunatviškos energijos. Kartais žiūriu į savo bendraamžes ir stebiuosi: nors aš tris vaikus auginu, tikrai nesinori užsidaryti namuose ir rūpintis tik buitimi. Norisi judėjimo, veiksmo, pažinimo.
Raimondas: Būtent todėl Ieva vėl mokosi – vestuvių išvakarėse įstojo į meno doktorantūrą. Kitas sakytų: na, ar reikia jai šito su trimis vaikais? O aš sakau – reikia, pirmyn.
Ieva: Puikiai žinau, kad vienas tokių sprendimų nepriimtum ir nieko nepasiektum. Raimis keldavosi šeštą ryto: vaikus į mokslus suruošdavo, man mokslinius straipsnius rinko, skaitė, vertė iš anglų kalbos, siuntė nuorodas – tą pažiūrėk, kai turėsi galimybę, tą paskaityk, gal įdomu bus. Likdavo su vaikais – mane į paskaitas išleisdavo. Man pasisekė, kad turiu sveikus, mylinčius tėvus šalia, – daug pavyksta nuveikti ir todėl, kad jie padeda. Moteris viena su tiek vaikų, neturėdama artimųjų palaikymo, tikrai nieko nepadarytų. Į mano gyvenimą atėjus Raimondui, pradėjo sektis ir karjera, ir kūryba – tos sritys, kuriose aš visą laiką norėjau turėti veiklos.
Raimondas: Man atrodo, kad labai svarbu, ar du žmonės sugeba prajuokinti vienas kitą. Jeigu tarpusavyje linksma gyventi – tai jau didelis pliusas. Jeigu sutampa požiūris į buitį, šeimos biudžeto planavimą, dar geriau. Mums pavyksta bendrauti lengvai, be streso. „Važiuojam rytoj prie jūros“, – pasiūlau. Atrodo, su trimis vaikais tokią kelionę reikėtų planuoti kelias savaites. „Važiuojam“, – net nenustemba Ieva. Be didelių pastangų susikraunam daiktus ir išvažiuojam. Na, pamiršti ką nors... Nors ne, Ieva dar per daug visko prikrauna. Tas santykių lengvumas yra didelė vertybė.
Aišku, yra smulkmenų, kurios šiek tiek nervina, bet dėl to, kad Ieva dažnai vėluoja, juk nepulsiu jos auklėti, neliepsiu keistis. Gali būti, kad ir aš ką nors ne taip darau... Nors ne – gal aš tobulas (juokiasi). Tiesa, žinau, ją nervina, kad drabužius nusimetu ant sofos.
Ieva: Aš namie dirbu drabužių dėliotoja: kažkodėl visi namiškiai drabužius palieka ten, kur nusirengia. Vakare, jei nueini gulti nesudėliojęs rūbų, niekas nieko ryte neranda. Pradžioje bandai sakyti, paskui numoji ranka – argi tai svarbiausia?
Nėštumas man buvo sunkus, nuo penkto mėnesio – gulimas režimas, daug rizikos, galimas priešlaikinis gimdymas
Trečias vaikas buvo planuotas?
Ieva: Kai pradėjome kartu gyventi, kai pamačiau, kaip Raimis myli vaikus, nors nėra jų biologinis tėtis, pasakiau: arba dabar greitai, iki kol man sueis keturiasdešimt, arba paskui jau bus per vėlu. Todėl trečias vaikas buvo labai lauktas ir planuotas. Abu norėjome. Tiesa, šis nėštumas man buvo sunkus, nuo penkto mėnesio – gulimas režimas, daug rizikos, galimas priešlaikinis gimdymas. Bet Raimis buvo nusiteikęs pozityviai – nieko nebijok, viskas bus gerai. Aš dabar vaikų auginimo naštos visai nejaučiu. Pas mus ir namai sutvarkyti, ir valgyti paruošta, ir vaikai suvežioti į darželius bei būrelius.
Gal čia ir mano prieš ketvertą metų įvykę vidiniai lūžiai pasitarnavo. Buvo laikas, kai jutau labai stiprų visuomenės spaudimą: „Tau jau virš trisdešimt...“, „Šeimą laikas kurti – greičiau greičiau“, „Gimdyk vaikus – laikrodis tiksi...“ Ir aš skubėjau, bandžiau atitikti standartus, teisingai elgtis, kurti pavyzdingą šeimą... Bet tas spaudimas man „susprogdino stogą“, nes niekas nepavyko! Nors taip stengiausi! Pajutau, kad visiškai išsižadėjau savęs, pasidariau nelaiminga. Gyvenau kažkokį ne savo gyvenimą ir tik vidinę tuštumą ištisai jaučiau. Netgi žmonės, kurie buvo aplink, nedžiugino, dariau ne tai, ką norėjau. Moteriai reikia be galo daug stiprybės, kad pasakytų sau „stop“: nuo šiol būsiu egoistė ir gyvensiu, kaip noriu aš, tada ir šalia esantys bus laimingi. Daugybę kartų buvau girdėjusi šitą teoriją, bet netikėjau, kol pati nepabandžiau. Ir staiga įsitikinau – veikia!
Kaip atėjo tas pasiryžimas pasakyti „stop“?
Ieva: O kiek dar galėjau laukti? Visas mano gyvenimas, kurį šitaip kūriau ir puoselėjau, gulėjo prieš mane subyrėjęs. Po skyrybų likau prie suskilusios geldos – su dviem mažamečiais vaikais, be darbo, su minimalia motinystės pašalpa, su didžiausia paskola ir be santaupų, nes visas jas buvau investavusi į namą. Ir dar – be jokių perspektyvų gauti gerą darbą. Tas laiko tarpas, kai vieną po kito auginau vaikus, mane išmetė iš profesinės rinkos – ypač moteriai ji negailestinga.
Skendau tokioje depresijoje, kad kartais gyventi nebesinorėjo. Tada supratau: „Va, čia yra dugnas. Arba iš esmės kažką keičiu savo gyvenime, arba iš to dugno niekada nebeišsikapstysiu. Nors kiti dar spaudė: kur tu čia su mažais vaikais nueisi, kokie dar šokiai. Aš tiesiog gulėjau, į lubas žiūrėjau ir klausiau savęs – ką noriu veikti? „Noriu kurti!“ – apsisprendžiau. Taip pamažu pradėjau organizuoti savo gyvenimą, kad galėčiau eiti šokti, dirbti, mokytis.
Tuo metu šalia atsirado ir Raimondas. Žmogus, su kuriuo vis pasitaikydavo galimybė išsikalbėti. Jis mane labai gerai suprato ir vis kartojo: nori – eik ir daryk. Tai jo dėka pirmiausia įstojau į režisūros magistrantūrą. „Aš jus visus išlaikysiu. Eik mokytis“, – pareiškė. Pats studijuodamas dieniniame skyriuje naktimis eidavo dirbti į kavinę barmenu. Vėliau atsirado spektaklių – vaidino, dirbo, vaikus žiūrėjo, kad tik aš galėčiau mokytis ir kurti.
Raimondas: Dabar, kai pasakoji, skamba kažkaip ypatingai, didvyriškai. Bet tada tiesiog darėme tai, kas tada atrodė reikalinga.
Net nuomos neturėjome už ką mokėti – buto šeimininkas leido susimokėti tada, kai namą parduosime.
Ieva: Bet nebuvo lengva, Raimi. Mes netgi negalėjome gyventi tame name: neturėjome iš ko mokėti paskolos. Be to, iš Vilniaus priemiesčio buvo sudėtinga pasiekti darbus, studijas, vežioti vaikus į darželius. Kol radome pirkėjus namui, patys išsinuomojome nedidelį butą Vilniuje. Pusmetį net nuomos neturėjome už ką mokėti – buto šeimininkas leido susimokėti tada, kai namą parduosime. Bet viskas pamažu pradėjo sektis, dėliotis, situacija gerėjo. Raimondas man kaip laimės talismanas tapo. Ir aš – jam.
Raimondas: Tikrai taip. Turbūt nebūčiau išpildęs savo svajonės – tapti aktoriumi, jei ne Ievos paskatinimas: bandyk. Nuo paauglystės apie tai svajojau, bet baigęs mokyklą bijojau stoti. Pasirinkau teatro ir kino pedagogikos studijas. Tačiau po metų stojau ir į aktorinį – mokiausi per du universitetus. Baigiau bakalauro studijas pedagoginiame, tęsiau aktorinį akademijoje ir dar lygiagrečiai į magistrantūrą įstojau.
Iš kur tu toks užsispyręs?
Raimondas: Iš Jonavos rajono, mažo Žeimių miestelio, beveik kaimo. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo penkeri ar šešeri. Tėtis išvažiavo į užsienį ir po kurio laiko dingo be žinios. Bandėme ieškoti, bet jau turbūt aštuoniolika metų nieko apie jį nežinome. Su mama atsikraustėme į Žeimius pas močiutę. Mama labai sunkiai vertėsi: neturėjo darbo, eidavo per kaimą ravėti daržų, padėti žmonėms ūkiuose.
Pamenu, uždirbdavo dešimt litų – niekada neturėdavo pinigų. Paskui ji irgi ryžosi išvažiuoti į Airiją. Kitos išeities tiesiog nebuvo – visi badu būtume mirę. Mes su sese likome gyventi su močiute. Mama atsiųsdavo šiek tiek pinigų, bet gyvenome tikrai neturtingai. Girdžiu šeimas pasakojant, kaip jų dar vaikščioti nemokantis kūdikis lanko piešimo būrelį, kaip pirmoką tėvai vežioja į baseiną, karatė ar anglų kalbos pamokėles...
O aš augau paprastai – mokykla, kiemas, namai. Pirmą gyvenime kompiuterį gavau dvylikos metų. Pas mus nebuvo telefonų, net dušo ar tualeto name – reikėdavo bėgti į lauko tualetą. Ir aplinka, kurioje augau, nebuvo labai teigiama – kaime daug kas įklimpo alkoholizmo liūne. Močiutė buvo vienintelis ramstis gyvenime.
Ieva: Raimis tai dabar pasakoja kaip savaime suprantamus dalykus, nes toje aplinkoje užaugo, o aš klausau ir negaliu patikėti... Aš irgi nebuvau išlepinta Vilniaus mergaitė – mane užgrūdino baleto mokykla: namie beveik nebūdavau, tėvų nematydavau, gyvenau kaip kariuomenėje nuo ryto aštuonių iki vakaro aštuonių.
Bet Raimis matė daug skurdo ir vargo, nuo mažens dirbo įvairiausius darbus. Gal todėl būdamas toks jaunas jau yra brandus žmogus. Būna, trepsiu aplink savo Jonelį: apsirenk, nesušalk, neišsipurvink. „Palik tu jį ramybėje, tegu grįžta purvinas – jis gi bernas! Taip turi būti!“ – moko mane Raimis. Jį išugdė ne tėvai, o pats gyvenimas. Todėl jam ypač skauda dėl kaimo vaikų.
Ne veltui savo kūrybą stengiamės kreipti į socialiai jautriausias amžiaus grupes – vaikus ir paauglius, spektaklius vežame rodyti kaimo bendruomenėms, ten, kur vaikams galbūt tai bus pirmas susitikimas su teatru.
O kokio teatro reikia tiems vaikams?
Raimondas: Per vasarą parašiau pjesę, kurios idėją jau seniai nešiojausi galvoje. Paprašiau Ievos režisuoti. Perskaitė: „Nesąmonė, nežinau, kaip ją pastatyti.“
Ieva: Nesakiau, kad nesąmonė. Sakiau, kad reikia pataisyti daug gramatinių klaidų (juokiasi).
Raimondas: Tai buvo diplominis darbas akademijoje. Iš dvidešimties diplominių spektaklių liko gyventi tik du. Vienas iš jų – mano „Dulkėti veidrodžiai“. Iš tikrųjų dviese su Ieva viską sukūrėme ir patys nustebome, kaip pavyko: jautru, gilu, kabina. Apie tai, kaip gyvena vaikai iš provincijos, neturėdami autoritetų, matydami vien geriančius artimuosius ir kaimynus, neretai balansuodami ant savižudybės slenksčio... Jautri tema, nes labai daug autentikos. Su šiuo projektu pradėjome dalyvauti konkursuose, gavome finansavimą, todėl galime vežioti jį po visą Lietuvą ir rodyti nemokamai. Man pačiam ypatinga patirtis buvo šį spektaklį vaidinti kalėjime – jaučiuosi atliekantis savotišką misiją.
Ieva: Visas Raimio kursas gavo galimybę dirbti Kauno teatre. O ką jis padarė? Nevažiavo.
Raimondas: Nes apskaičiavau, kad pernelyg ilgam reikėtų palikti šeimą arba kasdien važinėti pirmyn atgal. Be to, man atrodo, kad ne etatas aktoriui yra svarbu, nors šitas kelias net lengvesnis – visada turi darbų, nereikia kovoti už vietą po saule. Bet man geriau kovoti ir kurti tai, ką norisi, kas pačiam aktualu. Pats rašau pjeses, Ieva režisuoja, kartu vedame ankstyvojo meninio ugdymo pamokėles kūdikiams.
Be bendros buities, turime labai daug kūrybos drauge
Ieva: Mūsų didžiausias džiaugsmas, kad, be bendros buities, turime labai daug kūrybos drauge. Mūsų teatras vaikams ir jaunimui „No Shoes“ prasidėjo nuo to, kad kai reikėjo iš ko nors gyventi, o nelabai buvo iš ko, pamatėme, jog yra niša – teatro pamokos darželiuose. Su kūdikiais ir darželinukais niekas neužsiima, nes tai – labai sunkus žanras, neaišku, ką daryti su jais. Sukūriau programą, pakviečiau Raimį prisijungti ir drauge labai sėkmingai apkeliavome nemažai privačių darželių Vilniuje, rengiame seminarus darželių auklėtojoms ir pradinių klasių mokytojoms, kaip kūrybiškai dirbti su tokio amžiaus vaikais. Aš ir į doktorantūrą stojau pasirinkusi temą, kaip kurti spektaklius kūdikiams ir vaikams. Tada sugalvojome steigti privatų būrelį, į jį kviečiame mažus vaikus su tėveliais. Netrukus atsiras ir nuotolinis ugdymas – vaizdo pamokos. Yra komanda drauge dirbančių aktorių, bet juokauju, kad Raimondas – mano mūza: turiu būti įsimylėjusi aktorių, kad galėčiau kurti (juokiasi). Man kūryba nesiveria be meilės. Atvirai sakau, kad Raimis man – prizas, atpildas už visas patirtas kančias.
Anksčiau iš artimiausios aplinkos žmonių nuolat girdėjau: „Tavo laikas jau baigėsi! Baik čia su tais šokiais ir teatrais, augink vaikus ir tyliai sėdėk! Vis nori kažką įrodyti, nors jau nieko negali...“ Kai tau nuolat tai kartoja, nori nenori imi tikėti. Rankos nusvyra net pačiai talentingiausiai moteriai, o aš savęs nelaikau negabia – visą gyvenimą mokausi, tobulėju profesinėje srityje. Dabar jau tikiu, kad dar daug galiu nuveikti. Kai šalia yra vyras, kuris palaiko, įkvepia, tiki tavo svajonėmis, dalijasi buitimi ir leidžia tau būti savimi, tada laiko, noro ir galimybių atsiranda viskam.
