Piketus sukėlusios laidos „Spalvos“ kūrėja: „Metas užbaigti dešimtmečius trukusį žeminimą“

Elena, koks buvo šio reportažo tikslas?

Norėjau pristatyti ir padėti suprasti paprastas šeimas, tokias, kokios jos ir yra. Lietuvoje žmonės nemato homoseksualių tėčių, tad norėjosi parodyti, kad realiame pasaulyje yra tokių šeimų, ne vien serialuose. Pernai metais filmavau homoseksualias mamas, tad šį kartą norėjosi parodyti gėjų vyrų, auginančių vaikus su partneriais, gyvenimus. Tokių žmonių Lietuvoje nebuvau sutikusi, tad reportažą filmavau Didžiojoje Britanijoje.

Ar kurdami šią laidą tikėjotės tokios aršios dalies visuomenės reakcijos?

Nesitikėjau tokios aršios reakcijos, nors savotiškų reakcijų po savo laidų pastebėdavau ir anksčiau. Mano darbai daug kalba apie modernias šeimas, lytis, pronatalizmą, savanorišką bevaikystę. Galėčiau jas apibūdinti kaip istorijas apie modernius namus. Savo laidas vadiname „kitokio gyvenimo būdo“ laidomis, nors tai truputį ironiška – norėtume sakyti, kad tai labiau dokumentika. Tiesa, savo struktūra tai tėra gyvenimo būdo laidos. Tai nebe pirmas mano projektas apie LGBTQ+ temas, komentarų susilaukdavo dar tuomet, kai buvau labai jauna ir dirbau „Pravda“ žurnale, kuriame mums buvo svarbu narplioti šviežias ir dar nenusistovėjusias temas.

Šiuo atveju, kad viskas baigsis komisijos peržiūromis ir žmonės ims piketuoti – nesitikėjau. Nors, turiu pažymėti, tokie asmenys neretai yra „sportiniai nekentėjai“. Neabejoju, kad jie kas savaitę turi naują neapykantos ir kovos objektą. Tas kelias savaites jiems buvo patogu susiburti aplink laidą „Spalvos“. Net neabejoju, kad šiuo metu jie vėl buriasi apie kažką kitą. Beje, teko skaityti jų skundus, iš kurių buvo aišku, kad dauguma jų net nepažiūrėjo laidos, nes jie kalbėjo daugiausia apie įsivaikinimą.

Elena Reimerytė/Asmeninio archyvo nuotr.

Sulaukei ir asmeninių grasinimų susidoroti. Ar buvo akimirkų, kai bijojai dėl savo gerovės?

Sulaukiau bjaurių komentarų, bet manęs tai niekaip nežeidė. Net pati nustebau. Nebuvau Lietuvoje viso skandalo metu. Svarsčiau, ar man nereikėtų atskristi ir pažiūrėti mitingo prie LRT dėl „Spalvų“ laidos ir LGBTQ+ turinio, buvo tikrai smalsu ir įdomu, bet, manau, kad tai šių žmonių žodžio laisvė išreikšti poziciją. Jie gavo leidimą mitinguoti ir turi teisę netrukdomi tai daryti. Nežinau, ar ten pasirodyti būtų buvę pagarbu iš mano pusės. Mane kažkiek baugino tas vyriškis, kuris daužė „Spalvas“ rodantį televizorių su kūju. Juokinga, kad jis varginosi nutiesti laidą nuo kompiuterio ir imituoti, jog mūsų laidos rodomos per pasenusius televizorius, nors laida yra internetinė.

Ar buvo tokių, kurie jus palaikė?

Palaikymo buvo žymiai daugiau – laida surinko apie trisdešimt tūkstančių peržiūrų. Lietuvos žmogaus teisių centras paskleidė peticiją, kuria žmonės išreiškė savo, kaip piliečių, pritarimą, kad visos bendruomenės, įskaitant ir LGBTQ+ bendruomenę, turi teisę būti reprezentuojamos žiniasklaidoje ir ši informacija turi būti prieinama įvairaus amžiaus žmonėms. Šią peticiją pasirašė apie vienuolika tūkstančių žmonių. Ji bus įteikta valdžios atstovams. Mane nudžiugino, kad ir į mitingą prie LRT atėjo nemažai palaikančių žmonių, man jie atrodė labai šaunūs.

Elena Reimerytė (dešinėje) su pašnekove Grace/Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip manai, kodėl tiek daug žmonių Lietuvoje vis dar nenori girdėti apie LGBTQ+ bendruomenės egzistavimą ir jų gyvenimo spalvas?

Nes jie iš tikrųjų netiki, kad tokie žmonės egzistuoja ir turi jausmus, kuriuos jų komentarai skaudina. Dar todėl, kad Lietuvoje yra labai arši binarinė – vyras ir moteris – sistema, kuri atsispindi žiniasklaidoje. Šis lyties performansas labai svarbus žmonių identitetui. Taip pat stiprus pronatalizmas – matomas ir nematomas spaudimas gimdyti vaikus. Man labiausiai nelogiška atrodo tai, kad tie patys žmonės, kurie protestuoja, jog šeimų Lietuvoje per mažai ir valstybė baigia išmirti, piktinasi, kuomet LGBTQ+ žmonės siekia galimybių auginti vaikus.

Pati gyveni Londone, kur tos pačios lyties santuokos ir tokių porų įsivaikinimas visuomenės akyse jau yra normali praktika, įteisinta 2012-aisiais. Kaip patys laidos herojai reagavo į tai, kokį rezonansą sukėlė Lietuvoje?

Jie kaip ir tikėjosi nepalaikymo. Nėra patys užaugę vakuume – vienas iš herojų kilęs iš mažo Estijos miestelio. Kalbindama juos filmuotis minėjau, kad pati Lietuvoje nesu mačiusi nei vieno reportažo apie gėjus tėčius, o prikalbinti poras be vaikų filmuotis taip pat sunku. Visi sutiko labai noriai galvodami, kad jų istorijos padės nepasiduoti žmonėms, kurie norėtų turėti vaikų.

Kaip manai, kodėl iki šiol LGBTQ+ bendruomenė yra taip menkai nušviečiama Lietuvos žiniasklaidos, palyginus su kitomis visuomenės grupėmis?

Manau, kad žurnalistai bijo parodyti kažkokią poziciją, prarasti homofobišką skaitytoją, o politikai – homofobišką rinkėją. Iš tikrųjų, yra labai daug tokių žmonių, kurie gal ir turėtų poziciją šiuo klausimu, bet tyli dėl noro patikti tariamai daugumai. Lietuvoje manoma, kad žmonių siekis turėti lygias teises yra nuomonė, vos ne – sutikime su skirtingomis nuomonėmis. Tai skambėtų maždaug taip: „Aš manau, kad ši grupė neturi turėti vienodų teisių, o tu manai, kad turi“. Tuo tarpu Londone yra pilna LGBTQ+ grupes aktyviai palaikančių žurnalistų ir kažkaip dėl savo profesionalumo jie nepergyvena. Daug kas galėtų paliudyti, kad Lietuvoje vis dar girdi homofobiškus juokelius ar smerkimą ir nutyli, praleidžia.

Taip pat labai daug žmonių, kurie galėtų turėti privilegiją atskleisti savo orientaciją, to nedaro.

LGBTQ+ temas tyrinėjanti psichologė man yra sakiusi, kad Didžiojoje Britanijoje situacija ėmė keistis tuomet, kai gėjai pradėjo vieni kitus „tempti iš spintos“. Skamba brutaliai ir tai yra labai netaktiška, bet tuo pačiu manau, kad Lietuvoje tikrai yra daug pasiekusių ir stabiliai gyvenančių žmonių, kurie neparemia savo bendruomenės. Ir aš nekalbu apie kelis jaunus menininkus, juk yra visa vyresnė karta. Būtų labai gaila, jeigu jie pasirinktų niekada apie tai neprabilti.

Elenos Reimerytės laidos herojai

Kaip manai, kas turėtų mūsų šalyje pasikeisti, jog žmogaus teisės ir jų nušvietimas taptų prioritetu?

Aš manau, kad žmonės turėtų drąsiau pasisakyti apie savo poziciją, kad tai palaiko. Ir ne vien draugų rate, su kuriais jų nuomonės sutampa. Žmonės turėtų aiškinti savo tėvams, giminėms ir nenustoti ginčytis vien dėl kažkokios hierarchijos. Nesitaikyti su vadovais ar kolegomis, kurie neigia žmogaus teises. Išgirdę žeminančius komentarus turėtų reaguoti vietoje.

Ar esi pasiryžusi ir toliau nušviesti LGBTQ+ bendruomenės temas Lietuvos žiniasklaidoje?

Tikrai nesustosiu ir esu pasiryžusi tęsti savo darbą – jau turiu visą puokštę temų kitiems metams.

Kas tave motyvuoja šviesti Lietuvos visuomenę žmogaus teisių temomis?

Mane motyvuoja tai, kad iki pat 2013-ųjų, kuomet išvažiavau iš Lietuvos, žiniasklaidoje mačiau stipriai binarinį pasaulį. Viskas buvo labai moteriška arba labai vyriška. LGBTQ+ temos buvo labai nišinės, skirtos siauram ratui žmonių. Ši rezonansinė reakcija į mano laidą – tai dešimtmečius trukusio žeminimo ir skausmingos istorijos, kai žmonės buvo verčiami neigti savo orientaciją arba vaidinti kitą lytį nei jaučiasi esantys, pasekmė. Aš manau, kad šiose temose keliami klausimai pervertina visą žmonių tarpusavio bendravimą, padeda siekti lygybės ir humaniškumo visapusiškai.