Prabangus viešbučio Vilniuje vadovė Sigita Rudzevičienė: „Ne viskas šiame versle yra glamūras“

Jūsų darbo patirtis svetingumo versle išties įspūdinga: anksčiau dirbote „Reval Hotel Lietuva“, kuris vėliau transformavosi į „Radisson Blu Lietuva“, vadovavote viešbučiui „Reval Inn“. Kaip per tuos metus pasikeitė ši verslo sritis?

Pokyčių – daugybė. Juk pirma buvo tik keli geresni viešbučiai, bet vėliau Lietuva labai paaugo, pats svetingumo verslas – po 10 proc. punktų kasmet, į šalį atėjo nemažai tarptautinių, pasaulinio lygio prekių ženklų su aukštais standartais ir savo filosofija. Tai turėjo didžiulę reikšmę visai industrijai ir lėmė, kad aptarnavimo bei svetingumo lygiu nenusileidžiame niekam pasaulyje.

Reikėtų paminėti ir tai, kad užsienyje svetingumo verslas prieš du dešimtmečius irgi buvo visiškai kitoks, jis gerokai pasikeitė: dabar šios paslaugos yra labiau prieinamos, keičiasi žmonių poreikiai, jiems reikia naujų patirčių, į tai reaguoja ir verslas.

Jau beveik ketverius metus dirbate viešbučio „Courtyard by Marriott Vilnius City Center“ vadove. Įdomu, kad šiam tinklui priklausančiame viešbutyje dirbote ir JAV, kai ten išvažiavote pagal studentų mainų programą. Ar imtis šių pareigų paskatino ir nostalgija?

Žinoma, kad ji turėjo įtakos, dirbti šitame viešbučių tinkle buvo mano svajonė. Tuomet, atvykusi į JAV, studijavau finansų vadybą, tačiau tik įžengusi į viešbutį pagalvojau, kad „apie kokius finansus mes kalbame, noriu būti čia“. Tai įkvėpė ir paskatino žengti nauju keliu, o kai gavau „Marriott“ pasiūlymą Lietuvoje, tiesiog negalėjau atsisakyti.

Ar buvo sunku persiorientuoti iš finansų valdymo į viešbučių administravimą?

Nesakyčiau, kad tai labai skirtingos sritys, nes kiekvienam vadovui išmanyti finansus yra privalumas. Tad studijos praverčia ir dabar. O pats perėjimas buvo lengvas dėl mano asmenybinių savybių: esu sociali, man patinka būti tarp žmonių. Be to, gera dirbti srityje, kurioje jaučiu, kad galiu realizuoti save.

Sigita Rudzevičienė / Indrės Faustos Šipšinskienės nuotr.

Dažnas žmogus viešbučių verslą įsivaizduoja su tam tikru glamūro prieskoniu: gražūs pastatai, kambariai, juose apsistojančios garsenybės ir viskas, ko reikia patogiam gyvenimui. O kaip yra iš tiesų?

Džiaugiuosi, kad taip atrodo, nes visų viešbučių vadovų tikslas – kurti tokį įvaizdį. Tačiau ne viskas yra glamūras. Čia, kaip ir kiekviename versle, esama daugybės iššūkių, į kuriuos būtina reaguoti čia ir dabar, negalima sprendimo atidėlioti vėlesniam laikotarpiui.

Tai vienam viešbučio svečiui naktį prireikia tam tikros spalvos ir rūšies rožių, kitam – permanentinio makiažo meistro 5-tą ryto, trečiam – rankomis rinktų arbatžolių.

O nestandartinių poreikių pasitaiko nuolat: tai vienam viešbučio svečiui antrą valandą nakties prireikia tam tikros spalvos ir rūšies rožių, kitam – permanentinio makiažo meistro penktą ryto, trečiam – rankomis rinktų arbatžolių ar tam tikro modelio elektromobilio.

Tad niekas nebestebina, o viešbučio darbo laikas 24 valandas 7 dienas savaitę įpareigoja būti pasiruošusiai ir visada reaguoti pagal situaciją. Kitaip sakant, visada jaučiama lengva įtampa, su kuria padeda susidoroti bendravimas su žmonėmis ir šeima.

Visgi to laiko su šeima, atrodytų, nelieka tiek jau daug, juk darbas viešbutyje reikalauja nuolatinio įsitraukimo.

Rasti balansą yra labai sunku, telefonas visada yra šalia. Net atostogų kryptį renkuosi pagal sudominusį viešbutį, o ten gautas pamokas pritaikau praktikoje. Prasidėjus koronaviruso pandemijai, kadangi esu kaunietė, su visa šeima aplankiau nemažai čia ir pajūryje veikiančių viešbučių, jame šventėme ir sūnaus gimtadienį.

Tai buvo savotiškas atradimų metas, kuris leido įsitikinti, kad nereikia niekur toli skristi, nes Lietuvoje galime atrasti daugybę įdomių dalykų.

Nors darbas įtemptas, ši veikla mane išties džiugina, joje galiu save realizuoti, tad laiko sau ir kitiems galiausiai atsiranda savaime. Kai viskas persipina ir nebepavyksta suskaičiuoti darbo valandų, galbūt taip net geriau nei stengtis atskirti, kas yra darbas, o kas – poilsis.

Reikia jaustis, kad gyveni. Rečiau naudoti žodį „reikia“ ir dažniau – „noriu“. 

Lengviau suderinti asmeninį gyvenimą su darbu ir dėl to, kad septynerių metų dukra ir 14-metis sūnus taip pat įsitraukia į mano veiklą: planuodami savaitgalius ir atostogas visi kartu renkamės viešbučius, skaitome apie juos atsiliepimus, o nuvykę būtinai stebime visus aptarnavimo niuansus, diskutuojame. Stengiamės kolekcionuoti patirtis kartu. Sūnus labai domisi geografija, tad gal jo gyvenimas taip pat bus susijęs su svetingumo verslu, bet gal dar ankstoka spręsti.

Kalbant apie asmeninį gyvenimą, socialiniame tinkle „Instagram“ esate pasirašiusi citatą „Gyvenimas yra gyvenimui“ (angl. Life is for living). Ką tai reiškia?

Rečiau naudoti žodį „reikia“ ir dažniau – „noriu“. Reikia jaustis, kad gyveni, išnaudoti dienas tam, kas teikia prasmę, yra vertinga ir teikia džiaugsmą.

Sigita Rudzevičienė / Indrės Faustos Šipšinskienės nuotr.

Minėta koronaviruso pandemija ir dėl jos paskelbti ribojimai itin skaudžiai kirto svetingumo verslui. Sunku buvo išgyventi šį iššūkį, kai visiškai neliko klientų?

Kaip ir visiems verslams, šis laikotarpis buvo labai sudėtingas. Pandemijos pradžioje atrodė, kad niekada nebeprireiks viešbučių – viskas uždaryta, visi sėdi namuose, o juk visai neseniai Vilniuje veikiančiuose viešbučiuose kartais nebebūdavo nei vieno laisvo kambario.

Visgi po pirminio šoko pradėjome ieškoti kūrybingų sprendimų, kaip iš šios situacijos išsikrapštyti – pateikėme pasiūlymų vietinei rinkai, pradėjome organizuoti vakarienes ir kurti temines dekoracijas viešbučių kambariuose, kad klientai bent taip galėtų persikelti į kitus kraštus. Tai buvo įdomus laikas, kai reikėjo mąstyti ir įgyvendinti įvairius planus, kurti paklausą. Pasižiūrėjusi atgal galiu pasakyti, kad patiko, iššūkis tapo galimybe ir suteikė daug malonių akimirkų.

Įdomu, kad prieš pat prasidedant pandemijai buvote išrinkta geriausia 2019 metų „Courtyard by Marriott“ viešbučių tinklo vadove pasaulyje, aplenkėte net 1263 konkurentus. Ką jums asmeniškai reiškia toks įvertinimas?

Tai patvirtinimas, kad teisingai pasirinkau savo karjeros kryptį, einu tinkamu keliu. Taip pat šis apdovanojimas parodė, kad Lietuvoje esame matomi ir vertinami, tai tapo papildoma motyvacija dar labiau koncentruotis į šią veiklą, ją tęsti su dar didesniu užsidegimu.

Kokia vadovė esate?

Mano uždavinys – skatinti ir įkvėpti komandą, nuolat galvoti, ką šiandien galime padaryti geriau nei vakar, versti išeiti iš komforto zonos. Esu komandinio darbo šalininkė, mėgstu patikėti darbuotojams daugiau atsakomybių, smagu matyti, kaip jie auga ir tobulėja, vis drąsiau priima sprendimus, dalinasi idėjomis ir žengia į priekį.

Rinkdamasi darbuotojus visų pirma atkreipiu dėmesį, ar jų akys dega, – žmones daug ko galima išmokyti, kompetencijos yra įgyjamos, bet jei kandidatai nemėgsta bendrauti, jiems nerūpi, kaip jaučiasi kiti, jie nenori klausytis kitų istorijų, tai šitame versle bus sunku. Noriu rasti žmones, kurie norėtų svečiams suteikti malonią patirtį, džiaugtųsi, kad šie žmonės atvyksta į Vilnių.

Dėstote Viešbučių organizavimą Socialinių Mokslų Kolegijoje. Ar bandote ten rasti darbuotojų?

Kadangi studijos – Kaune, nedaug kas susidomėjo. Galima sakyti, kad tai labiau dalinimasis žiniomis, noras užkrėsti svetingumo ir viešbučių virusu, paskata pasinerti į šią sritį. Jaunam žmogui tai yra puiki galimybė pamatyti nemažai pasaulio, nes svetur viešbučiuose gali apsistoti labai palankiomis kainomis, įmanoma dirbti ne tik Lietuvoje, sutikti daug įdomių žmonių, išgirsti įkvepiančių istorijų.