Spaudos rūmų šturme su draugais gyvybe rizikavęs M.Starkus: „Žmonės mus slėpė, dangstė“
Publikuota: 2021-01-13 08:07
Keliautojas, TV laidų ir renginių vedėjas, žurnalistas Martynas Starkus (47) 1991-ųjų sausio 11-ąją sako prisimenantis kasmet. Likus kelioms dienoms iki istorinių Sausio 13-osios įvykių jis su bičiuliais pateko į Spaudos rūmų šturmą ir savo kailiu patyrė vis stiprėjančią sovietų armijos agresiją.
„Buvau tų įvykių liudininku, tad vaikams irgi apie tai pasakoju – man svarbu, kad jie žinotų, ir žinotų ne tik iš vadovėlių. Iš degančių vaikų akių suprantu, kad jiems irgi svarbu, tas mane džiugina, – Žmonės.lt sakė tris dukteris auginantis M.Starkus. – Turime tradiciją Sausio 13-ąją su šeima eiti prie laužų. Noriu pratinti vaikus prie tokių įvykių pagerbimo, prie supratimo, kas ir kodėl vyko.“
1991-aisiais M.Starkus su bičiuliais pateko į Spaudos rūmų šturmą ir iš arti pamatė sovietų armijos agresiją. Šūviai, sąmyšis, žmonių baimė ir vienybė – viskas, rodos, susiliejo į vieną didelį chaosą.
„Tuo metu buvau be kelių mėnesių 18-ikmetis ir tas įvykis tapo tarsi savotišku atskaitos tašku mano gyvenime. Buvo likę keli mėnesiai iki mokyklos baigimo, taigi prasidėjo kitas, nebe mokinio, o jaunuolio gyvenimas ir jis startavo šiuo neeiliniu įvykiu“, – Žmonės.lt pasakojo M.Starkus.
Tą dieną jis prisimena itin ryškiai – kiekvienais metais susitikęs gyvai ar telefonu vėl ir vėl tai aptaria su buvusiais klasės draugais.
„Mums tai buvo labai svarbu. Tikrai“, – patikina.
M.Starkus dalijasi savo pasakojimu apie tą dieną vykusius įvykius:
Todėl pradžia ėjosi gana smagiai – ledinė srovė veikė puikiai, puolantieji šlapo, entuziazmas anoje pusėje nesiliejo per kraštus. Tačiau netrukus, kai vandens smūgis jau arčiau atsidūrusiam karininkui, beprausdamas veidą numušė ir jo kepurę, šis kažkodėl supyko. Įžeidėm žmogų. Nuo peties griebė automatą ir paleido kelis pavienius šūvius į mūsų pusę. Kas sutūpė, kad krito į aplink telkšojusį vandenį. Pasidarė aišku, kad tų, šalia buvusių kanistrų su benzinu nebepanaudosim – per daug vandens aplinkui. O ir ką čia padegti? Viskas taip greitai vyksta.
Pamatę įėjimo stogą už lango ir apačioje jau kunkuliuojančią minią bandėme atidaryti langus ir pasitraukti. Tačiau juk žiema! Kad šiluma būtų saugesnė, kažkas langų rėmus sugalvojo sutvirtinti varžtais. Kaip kartais taip nutikdavo traukiniuose. „Zakryto na zymu“ („Uždaryta žiemai“) dar parašydavo. Neatsidaro! Kur dingti?
Iš apačios jau ateina, jų daug, draugysčių nebus. Į viršų – bloga mintis, vis vien teks kažkaip paskui nusileisti. Vienintelis kelias – per langą, nuo įėjimo stogo. Todėl savo metaliniais ginklais kalėm per stiklą. Nieko. Ne taip lengva tuos langus daužyti, vidinis stabdis įsijungė – auklėjimas neleido. Dar pabandėm, jau drąsiau.
Ir kaskart šią dieną prisimenu ir apie ją pasakoju.